Apie vėžį

Gydymo metodai

Chirurgija
Chemoterapija
Radioterapija
Švitinimas (radioterapija)
Hormonų terapija
Imunoterapija
Biologinė terapija
Kaulų čiulpų transplantacija
Gydymo metodų derinimas
Radiochirurgija/ Gama peilis

Tyrimų metodai

Vėžio žymenys
Biopsija
Kaulų skenavimas
Mamografija
Endoskopija
Bronchoskopija

Kita informacija

Prevencija
Pagalba sergantiems
Jei serga tavo vaikas
Jeigu serga artimasis

Leidiniai

Apie leidinius
Šviečiamieji leidiniai apie rizikos veiksnius
Apie prevenciją
Apie onkologinių ligų diagnostiką ir gydymą
Apie paliatyviąją pagalbą

Chirurginis gydymas

Tai vėžinio audinio pašalinimas. Jei auglys “lokalizuotas” ir “prieinamas”, operacija yra rekomenduojamas ir labiausiai veiksmingas gydymo būdas. Jos metu pašalinamas vien tik auglys, arba auglys su visu organu, nes pašalinus vien tik auglį yra didesnė jo atsinaujinimo tikimybė. Papildomai dažnai reikia pašalinti vietinius ir sritinius limfmazgius, kurie reikalingi vėžio stadijai nustatyti. Chirurginio gydymo būdo pavyzdžiai: prostatektomija, mastektomija.

Ką turite žinoti apie chemoterapiją 

Chemoterapija – tai vėžio gydymas priešvėžiniais vaistais, kurie vadinami citostatikais. Šie vaistai dažniausiai pažeidžia vėžinių ląstelių sugebėjimą daugintis. Gydymas citostatikais pažeidžia ir sveikus audinius, bet šie, tinkamai gydant chemoterapija, vėliau palaipsniui atsistato.

Dažnam, išgirdus žodį „chemoterapija”, kyla baugūs vaizdiniai. Siekdami sugriauti kai kuriuos visuomenėje susiformavusius mitus, šioje skiltyje siūlome sužinoti daugiau apie šį vėžio gydymo būdą, kaip veikia chemoterapiniai vaistai ir kokie dažniausi chemoterapinio gydymo šalutiniai reiškiniai.

Kas yra chemoterapija?

Chemoterapija – priešvėžinių vaistų (citotoksinų) naudojimas siekiant sunaikinti vėžines ląsteles.
Yra virš 50 rūšių skirtingų chemoterapinių vaistų, dažnai vartojami keli vaistai vienu metu. Toks gydymas vadinamas – kombinuota chemoterapija.

Kai kurioms vėžio rūšims užtenka vien chemoterapijos, kitais atvejais chemoterapija derinama su kitais gydymo būdais – chirurgine operacija, radioterapija (švitinimu), hormonų terapija, imunoterapija ar iškart su keliais būdais.

Kodėl yra skiriama chemoterapija?

Chemoterapija skiriama dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

  • Chemoterapija gali kontroliuoti ar sunaikinti navikus. Šiuo gydymo metodu siekiama palengvinti ir simptomus, tokius kaip skausmas. Šio tipo chemoterapija dažnai vadinama paliatyvine chemoterapija.
  • Kita pagrindinė chemoterapijos skyrimo priežastis – išvengti vėžio atsinaujinimo po operacijos arba spinduliavimo terapijos. Šio tipo chemoterapija vadinama adjuvantine arba neo-pagalbine chemoterapija.

Chemoterapijos gydymo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Jūsų onkologas sukurs gydymo planą, atsižvelgdamas į vėžio tipą, jo išplitimą ir kitus sveikatos veiksnius.

Kaip veikia chemoterapiniai vaistai?

Chemoterapijos vaistai suleidžiami į veną arba duodami nuryti. Yra ir kiti būdai, tačiau šie naudojami dažniausiai. Nėra universalių chemoterapijos vaistų galinčių kovoti su visais vėžio tipais, todėl kiekvienu atveju chemoterapiniai vaistai parenkami atskirai.

Vaistai krauju išnešiojami po visus organizmo audinius. Vaistai taip pat paveikia kai kurias sveikas ląsteles – burnos gleivinę, kaulų čiulpus (kurie gamina kraują), plaukų folikulus, virškinimo sistemą. Sveikosios ląstelės po chemoterapijos atsistato, tačiau vėžinės ląstelės negali atsistatyti ir žūsta. Didelė chemoterapinio poveikio dalis susijusi su itin sparčia vėžinių ląstelių medžiagų apykaita: vėžinė ląstelė per tą patį laiką įsisavina bent kelis kartus daugiau toksinių medžiagų. Dėl šios priežasties anksčiau chemoterapijai būdavo naudojama nemažai paprastų nuodingųjų preparatų, pvz., arseno junginių.

Skirtingi vaistai skirtingai veikia vėžines ląsteles. Jei naudojami keli vaistai, jie parenkami taip, kad papildytų vienas kitą skirtingu poveikiu.

Chemoterapija kruopščiai planuojama, kad kiekvieno kurso metu sunaikintų kuo daugiau vėžinių ląstelių, bet nesunaikintų sveikų audinių.

Skirtingi chemoterapiniai vaistai skirtingai veikia greitai besidauginančias ląsteles:

  • blokuoja ląstelės receptorius, priimančius signalus, verčiančius ląstelę dalintis;
  • veikia ląstelės DNR ir neleidžia genetinei medžiagai dalintis;
  • veikia pagalbines ląstelės dalis (pavyzdžiui, branduolį), reikalingas ląstelės dauginimuisi.
Kokie gali būti šalutiniai reiškiniai po chemoterapijos?

Dėl išnaikintų sveikųjų ląstelių, po chemoterapijos visas organizmas nusilpsta, tampa neatsparus infekcijomis, tačiau po kiek laiko (nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių) organizmo funkcijos atsistato iki saugaus lygio. Jeigu Jums atliekama chemoterapija, užsirašykite Jums pasireiškusius simptomus ir apie tai praneškite gydytojui. Jis gali skirti papildomų vaistų ar pateiks naudingų patarimų, kaip šių simptomų išvengti ar sumažinti jų trukmę.

Galimi chemoterapijos šalutiniai reiškiniai:

  • sausa oda;
  • seksualinio gyvenimo sutrikimai;
  • nuovargis;
  • pykinimas;
  • vidurių užkietėjimas;
  • viduriavimas;
  • skonio pokyčiai;
  • kraujodaros sutrikimai.

Chemoterapijai skiriami vaistai gali dirginti galvos smegenyse esančius centrus, kurie sukelia vėmimą, pykinimą, silpnumą. Dėl tokio vaistų poveikio nereikia nerimauti, nes jis ilgai nesitęsia.

Pykinimo ir vėmimo sindromas gali atsirasti ir dėl to, kad žūstant piktybinėms ląstelėms išsiskiria daug biologiškai aktyvių medžiagų, vadinamųjų laisvųjų radikalų. Šios medžiagos taip pat dirgina organizmą.

Šiuo metu yra efektyvių vaistų, kurie naudojami kartu su chemoterapija gali gerokai palengvinti ligonio savijautą. Tačiau apie 10-15 proc. ligonių po chemoterapijos vis tiek jaučiasi prastai. Jie gali per parą 6-7 kartus vemti, tai – sunkus pykinimo laipsnis.

Todėl jiems yra skiriami vaistai, mažinantys pykinimą. Prieš dešimt metų tokių šalyje nebuvo, todėl kur kas daugiau ligonių kentėjo nuo pykinimo.

Taikant agresyvią chemoterapiją, po penkių parų ligonio savijauta pagerėja ir pykinimo nebelieka.

Prieš pradedant gydymą, paklausk savo onkologo:
  • Kokie vaistai Jums bus skiriami?
  • Kodėl buvo pasirinktas šis gydymas?
  • Kiek tai truks ir kaip dažnai?
  • Kokių šalutinių reiškinių galite tikėtis?
  • Į kuriuos šalutinius reiškinius reikia atkreipti ypatingą dėmesį ir kada skubiai kreiptis į gydytoją?
  • Kaip sekėsi kitiems pacientams, kurie patyrė šį gydymą?
  • Kaip chemoterapija paveiks Jūsų kasdieninį gyvenimą?
  • Kokius vaistus galėsite vartoti, kokių ne?

Parengta pagal: Detailed Guide: How Is Cancer Treated.” 04 AUG 2007. American Cancer Society. Accessed 06 Dec 2008. “Chemotherapy PDQ: Treatment Overview.” 27 Feb 2007. National Cancer Institute. Accessed 06 Dec 2008.

Dėkojame www.iveikliga.lt už dalinimąsi informacija.

Ką turime žinoti apie radioterapiją (švitinimą)?

„Ar žinote, kad radioterapija gydomi ketvirtadalis visų onkologinių ligonių ir jie visai nėra pavojingi visuomenei, ir tuo labiau – nepraleidžia tolimesnio gyvenimo uždaryti specialiuose kambariuose?” – šypsosi radioterapija gydyti žmonės.

Norėdami sugriauti tam tikrus mitus apie radioterapiją,  šioje skiltyje norime Jus supažindinti su šiuo gydymo būdu.

Radioterapija – kas tai?

Radioterapija arba švitinimas tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą.

Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato. Radioterapija gali būti naudojama daugumai auglių naikinti, taip pat gydant leukemijas ir limfomas, tačiau ne visiems vėžio tipams šis gydymo būdas tinka.

Kokie yra radioterapijos būdai?

Radioterapija atliekama dviem būdais: vidinis švitinimas (brachoterapija) ir išorinė arba sisteminė radioterapija. Brachoterapijos metu švitinimo priemonė priglaudžiama prie naviko arba įleidžiama į jo audinius. (Gydymas skystaisiais radioizotopais taip pat priklauso šiam radioterapijos būdui, tik skystieji radioizotopai sušvirkščiant pacientui į veną ar sugirdomos jų kapsulės. Šiuo atveju, gydomas žmogus tampa “radioaktyvus” – jam negalima būti šalia kitų žmonių).

Išorinės radioterapijos metu, gydymo priemonės yra nutolusios nuo naviko ir švitinamos kūno dalies tam tikru atstumu. Radioterapinio gydymo būdą ir trukmę nustato jūsų gydytojas, atsižvelgdamas į vėžio tipą, išplitimą ir jūsų bendrą savijautą.

Kokie gali būti šalutiniai reiškiniai po radioterapijos?

Šalutinis radioterapijos poveikis kiekvienam ligoniui gali pasireikšti skirtingai. Tačiau yra keletas bendrų ir dažniausiai pasireiškiančių reiškinių: nuovargis, odos pakitimai, apetito praradimas, lytinio gyvenimo sutrikimai.

Kada dingsta apetitas?

Apetitas dažniau prarandamas tada, jeigu švitinama stemplės, krūtinės, pilvo sritys. Kol jums atliekama radioterapija, specialistai pataria vagyti lengvai virškinamą maistą, rinktis daržovių ir vaisių patiekalus.

Kodėl jaučiu nuovargį?

Jūsų organizme radioterapijos metu atsiranda laisvųjų radikalų, į kuriuos organizmas reaguoja ir kovoja. Dėl šios priežasties jūs jaučiate nuovargį ir silpnumą. Kartais nuovargis neišnyksta dar keletą savaičių ar mėnesių pasibaigus gydymui. Radioterapijos metu, veikiama ir kraujo sandara. Jonizuojantieji spinduliai slopina kaulų čiulpus, gaminančius kraujo kūnelius – leukocitus, eritrocitus, trombocitus.

Ypač reaguoja baltuosius kraujo kūnelius – leukocitus gaminanti kaulų čiulpų dalis. Pasireiškia leukopenija, t. y. leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimas. Sumažėjus raudonųjų kraujo kūnelių – eritrocitų, išryškėja mažakraujystė. Tuomet gydomas radioterapija žmogus jaučia didesnį nuovargį ir silpnumą. Sumažėjus trombocitų kiekiui, pasireiškia trombocitopenija. Tuomet atsiranda kraujavimo pavojus iš gleivinių, nuo menkų traumų atsiranda mėlynės.

Kraujo pakitimai būna ryškesni, kai į švitinamų sričių apimtį įeina krūtinkaulis, stuburkauliai, dubens kaulai. Švitinimo metu jums turi būti nuolat atliekami kraujo tyrimai ir esant reikalui skiriamas atitinkamas gydymas. Todėl būtinai fiksuokite jus varginančius reiškinius ir apie juos praneškite jūsų gydymo eigą prižiūrinčiam gydytojui.

Kas atsitinka spindulių paveiktai odai?

Kartais švitinimo metu parausta švitinamų sričių oda – panašiai, kaip nuo saulės, ji niežti, pleiskanoja. Odos reakcija prasideda 3-4 švitinimo savaitę. Jautresnė šviesiaplaukių ir šviesiaodžių žmonių oda. Juodbruvių oda reaguodama į spindulius dar labiau patamsėja. Daliai pacientų odos reakcijos nebūna visai.

Gydytojas radioterapeutas, esant reikalui, paskiria atitinkamus tepalus, rekomenduoja kaip prižiūrėti odą. Spindulinio gydymo metu nepatariama būti saulėje, maudytis karštoje vonioje, saunoje, švitinamos srities odą trinti, masažuoti, skusti, tepti spiritu, kvepalais, dezodorantu, kremu ar kitomis aštriomis kosmetikos priemonėmis.

Šios taisyklės galioja ilgą laiką ir po gydymo. Spindulinio gydymo metu rekomenduojama dėvėti natūralaus pluošto (medvilnės, lino) apatinius drabužius; jei dienos saulėtos, patartina nešioti skrybėlę; jei švitinama galvos ar kaklo sritis, reikėtų vengti vėjuoto oro. Negalima pamiršti, kad ilgai būnant karštoje saulėje jos spinduliai ir per plonus medvilninius marškinius gali pakenkti švitintos srities odai.

Ar man nuslinks plaukai?

Taikant radioterapiją, nuplinka tik ta vieta, kuri pakliūna į švitinimo lauką, tačiau tai laikina, vėliau plaukai atauga.

Įtaka mano seksualiniam gyvenimui

Moterims dėl piktybinių navikų radioterapijos moterys lieka vaisingos, jos gali pastoti, nebent radioterapija buvo taikyta į mažąjį dubenį ir buvo apšvitintos kiaušidės. Radioterapiją praeityje patyrusios moterys pagimdo sveikus, be apsigimimo požymių vaikus. Rekomenduojamapirmuosius dvejus metus po radioterapijos nepastoti. Išorinė ar vidinė mažojo dubens organų radioterapija paveikia kiaušides – laipsniškai po kelių mėnesių išsivysto menopauzė.

Moteris jaučia karščio bangų antplūdžius, gali sutrikti miegas, sausėja oda, makštis, atsiranda diskomfortas lytinių santykių metu. Dėl to moterys, ypač jaunesnio amžiaus, labai išgyvena. Priklausomai nuo piktybinio naviko tipo gali būti paskirta pakaitinė hormonų terapija (PHT). Kartais, kai mažąjį dubenį jaunoms moterims tenka švitinti dėl tokių onkologinių ligų kaip limfomos, prieš švitinant atliekama kiaušidžių pakėlimo operacija, t. y. kiaušidės patraukiamos iš būsimojo švitinimo lauko ribų. Po makšties srities radioterapijos gali susiaurėti makštis. Reguliarus seksualinis gyvenimas padeda išvengti makšties susiaurėjimo. Skiriami tepalai makščiai. Vyrams Vyrams dėl piktybinių navikų radioterapijos gali susilpnėti lytinis potraukis, laikinai sutrikti erekcija jau vien dėl to, kad kamuoja nežinia dėl ligos baigties ir ateities.

Tuo metu vyrai neretai jaučiasi pavargę galvoti apie seksualinį gyvenimą. Jei dėl šlapimo pūslės ar prostatos vėžio radioterapija taikyta į mažąjį dubenį, nuo gydymo praėjus keliems mėnesiams ar metams gali pasireikšti impotencija. Apie šiuos dalykus reikia kalbėtis su urologu. Vyrai, kuriems radioterapijos metu buvo apšvitintos sėklidės, lieka nevaisingi. Parengta pagal: Cancer.about.com, Vilniaus universiteto onkologijos instituto informaciją. Dėkojame www.iveikliga.lt už dalinimąsi informacija.

Švitinimas (radioterapija)

Tai vėžinių (ir kai kurių kitų susirgimų) gydymas naudojant jonizuojančiųjų spindulių energiją. Švitinimas pažeidžia vėžinių ląstelių genetinę medžiagą ir taip sustabdo jų dauginimąsi ir augimą.

Jonizuojantieji spinduliai paveikia ir sveikas ląsteles, tačiau taikant šiuolaikinius radioterapijos metodus, sveikas ląsteles pavyksta išsaugoti, o iš tų sveikų ląstelių, kurios pažeidžiamos, dauguma vėliau atsistato. Radioterapija gali būti naudojama daugumai auglių naikinti, taip pat gydant leukemijas ir limfomas.

Hormonų terapija

Tai gydymas, kuris trukdo vėžio ląstelėms gauti joms reikalingų hormonų. Kartais sergantiems vėžiu tenka pašalinti hormonus gaminančius organus tokius, kaip kiaušidės ar sėklidės, skydliaukė. Kai kuriais atvejais skiriami vaistai, stabdantys hormonų gamybą arba keičiantys jų veiklą. Kaip ir chemoterapija, hormonų terapija yra sisteminis gydymas, jis veikia ląsteles visame kūne.

Imunoterapija

Tai vėžio gydymo metodas, kurio metu stengiamasi panaudoti/suaktyvinti imuninės sistemos veikimo mechanizmus ir taip naikinti piktybines ląsteles, sukėlusias ligą.

Imuninė sistema reaguoja į aplinkos veiksnius atskirdama savas ir svetimas ląsteles, tačiau dažniausiai navikinės ląstelės yra daugiau ar mažiau toleruojamos, nes tai paprastai yra savos ląstelės, pakitusios taip, kad nevaldomai dauginasi ir plinta. Visgi dauguma piktybinių ląstelių turi savitų antigenų ar paviršiaus receptorių, išskiriančių jas iš aplinkinių (sveikų) ląstelių.Vienintelis imunoterapijos metodas, kurio veiksmingumas yra neginčijamai įrodytas – alogeninė kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija (senas terminas: alogeninė kaulų čiulpų transplantacija). Šios transplantacijos pradėtos atlikti, siekiant suteikti išgyvenimo galimybę ligoniams, kurie serga kraujo navikinėmis ligomis ir yra gydomi intensyvia chemoterapija.

Tokia chemoterapija sunaikina ne tik vėžines ląsteles, bet ir normalias kraujo ląsteles, kurios yra būtinos gyvybei. Sėkmingai persodinus sveiko donoro kamienines kraujodaros ląsteles pacientui po chemoterapijos, atstatoma kraujo ląstelių nuolatinė gamyba organizme. Už didelius nuopelnus kamieninių kraujodaros ląstelių persodinimo srityje šio gydymo būdo pradininkas E. D. Thomas buvo apdovanotas Nobelio premija. Vis plačiau taikant šį metodą ir atliekant intensyvius mokslinius tyrimus, buvo pastebėtas ir kitas, jau imunologinis tokios transplantacijos poveikis – donoro (kito organizmo) kamieninių kraujodaros ląstelių, prigijusių šeimininko (host) organizme, gaminami T limfocitai, be įprastinių savo funkcijų, specifiškai naikina beatsinaujinančias navikines ląsteles šeimininko organizme.

Šis reiškinys pirmiausia buvo pastebėtas tiriant pacientus, sergančius leukemija, todėl jis buvo pavadintas „transplantatas prieš leukemiją” (angl. Graft-versus-Leukemia Effect, GVL). Pastarųju metų tyrimai vis patikimiau įrodo esant „transplantanto prieš naviką” (angl. Graft-versus-Tumor effect, GVT) efektą. Tai reiškia, jog specifinis T limfocitų poveikis yra nustatytas ne tik prieš leukemijos navikines ląsteles, bet ir prieš kitų rūšių vėžio, tokio kaip inkstų ląstelių karcinoma (angl. renal cell carcinoma), ląsteles. Deja, šis teigiamas transplantacijos poveikis kol kas neatsiejamas nuo vienos iš sunkiausių komplikacijų – ligos „transplantantas prieš šeimininką” (angl. Graft-Versus-Host Disease, GVHD), kuri yra viena dažniausių mirtingumo priežasčių po alogeninės transplantacijos. Vykdomi intensyvūs moksliniai tyrimai, siekiant sustiprinti teigiamą poveikį ir prislopinti komplikacijas.

Kita grupė imunoterapijos metodų pasitelkia antikūnus, atpažįstančius piktybines ląsteles per jau minėtus piktybinėms ląstelėms būdingus antigenus ir stimuliuojančius imuninės sistemos reakciją į jas. Pavyzdžiui, herceptinas yra antikūnas, nukreiptas prieš paviršinį receptorių ErbB2, dažnai randamą krūties vėžio ląstelėse.

Dar kita grupe metodų stengiamasi aktyvuoti organizmo T-limfocitus (citotoksinius T limfocitus bei T limfocitus „helperius”) ir paskatinti juos naikinti navikines ląsteles. Tai realizuojama imunizuojant pacientus įvairiais būdais pateikiamais vėžiniais antigenais.

Kai kuriais atvejais imunoterapija remiasi ne specifiniu poveikiu (antikūnai bei specifinės T-ląstelių reakcijos), o aktyvuoja nespecifines imunines reakcijas, kurios paskatina uždegimą (nespecifinį procesą) naviko apimtame audinyje. Tai gali būti taikoma, kai navikas slopina specifinę organizmo imuninę reakciją į antigenus, esančius navikinių ląstelių paviršiuje.

Biologinė terapija

Ši terapija pradėta naudoti neseniai. Ji sukurta remiantis naujausiais moksliniais tyrimais apie navikus. Ši terapija unikali tuo, jog ji nesunaikina sveikų ląstelių, o atakuoja piktybinį naviką, užblokuoja tam tikrus receptorius, ir navikas nebeauga. Todėl ši biologinė terapija vadinama į taikiklį – vėžinę ląstelę – nukreipta terapija. Biologinė terapija naudojama krūties, storosios žarnos ir ne Hodžkino limfomai gydyti.

Kaulų čiulpų transplantacija

Kaulų čiulpų transplantacija yra taikoma gydant kai kurias vėžio rūšis (Leukemija ir kitos onkohematologinės ligos, Krūtų vėžys), taip pat kai kurias kraujo ligas (anemija).

Transplantacija būna trijų rūšių:

  • Alogeninė  – kai persodinami kito žmogaus čiulpai. Tai gana efektyvi transplantacija, tačiau labiausiai rizikinga. Saugesnė giminingų donorų transplantacija (dažniausiai brolių ar seserų), tačiau jei nėra tinkančio giminingo donoro, daroma negiminingų donorų. Negiminingų donorų transplantacijos Lietuvoje pradėtos daryti tik 2004 metų gruodžio 1 dieną.
  • Singeninė  – alogeninės transplantacijos rūšis, kai persodinamos identiško dvynio kaulų čiulpų kamieninės ląstelės. Tai saugiausiai ir efektyviausia transplantacijos rūšis.
  • Autogeninė kai persodinami savi kaulų čiulpai. Tai gana saugi transplantacija, tačiau kraujo vėžio atveju yra nemaža ligos atsinaujinimo tikimybė.

Paimtos kamieninės ląstelės intraveniniu būdų supilamos pacientui.Po transplantacijos pavojingiausios yra pirmosios dvi-keturios savaitės. Chemoterapijos metu sunaikinus kaulų čiulpus, sutrinka ir susilpnėja imuninės sistemos veikla. Kol persodintos kamieninės ląstelės įsitvirtina ir pradeda gaminti naujas kraujo ląsteles, ligonis imlus įvairioms infekcijoms, linkęs kraujuoti. Skiriamos didelės antibiotikų ir kitų preparatų dozės siekiant apsaugoti nuo infekcijų ir jas gydyti. Taikomos trombocitų, eritrocitų transfuzijos. Ligonis geria specialius vaistus, saugančius nuo tranplantato prieš šeimininką reakcijos išsivystymą.  

Jei procedūra sėkminga ir organizmas neatmeta svetimų ląstelių, per 2-4 savaites kamieninės ląstelės prigyja ir pradeda gaminti kraują, palaipsniui nutraukiamas antibakterinis, priešvirusinis gydymas, mažėja kraujo preparatų perpylimas. Jei neišsivysto kitos komplikacijos ligonis po 4-8 savaičių išrašomas namo. Po alogeninės transplantacijos ilgai duodami imunosupresantai (imuninę sistemą silpninantys vaistai), todėl gana ilgai (nuo 6 mėn. iki 2 metų) imuninė sistema būna nepilnai funkcionuojanti, dėl to reikia ypač saugotis įvairių ligų.

Gydymo metodų derinimas

Visi šie vėžio gydymo būdai yra unikalūs, tačiau be privalumų turi ir nemažai trūkumų. Todėl dažniausiai šie piktybinių navikų gydymo metodai papildo vienas kitą ir yra taikomi derinant vieną su kitu. Pavyzdžiui, piktybiniai navikai gydomi spinduline terapija ir paraleliai – chemoterapija. Vis dažniau piktybiniams navikams gydyti pasitelkiamos per pastarąjį dešimtmetį ypač ištobulėjusios spindulinio gydymo technologijos.

Chirurginis gydymas yra efektyviausias ankstyvųjų stadijų navikų atvejais, tačiau ankstyvas vėžys Lietuvoje nustatomas tik 30-40 proc. pirminių ligonių. Didesnei ligonių daliai diagnozės nustatymo metu yra išplitęs arba metastazinis navikas, todėl chirurginis gydymas dėl naviko išplitimo ar dėl blogos ligonio būklės negalimas.

Robotinė radiochirurgija

Robotinė radiochirurgija arba naviko „sunaikinimas” nepažeidžiant aplinkinių audinių ir organų, jau tapo išsigelbėjimu ne vienam žmogui, kuriam vėžys išsivystė sunkiai pasiekiamoje kūno vietoje: galvos ir nugaros smegenyse. Procedūros metu spinduliai pasiekia bet kurioje kūno vietoje esantį naviką ir jį sunaikina, maksimaliai išsaugodami sveikus audinius. Švitinimo tikslumas siekia iki 1mm.

Robotinės radiochirurgijos metodas buvo sukurtas galvos smegenų navikų gydymui. Pirmajam, tik galvos augliams gydyti skirtam, robotui mokslininkai suteikė „Gamma Knife” (Gama peilis) vardą. Prieš keletą metų sukurtas viso kūno navikų gydymui pritaikytas robotas, pavadintas „Cyber Knife” (Virtualusis peilis).

Gama peilis – radiochirurgijos gydymo metodas, skirtas pasirinktų konkrečių zonų gydymui galvos smegenyse. Neinvazinis gydymo metodas remiasi labai tiksliai orientuotais jonizuojančių spindulių pluoštais, kurie nukreipiami į gydymo zoną galvos smegenyse.

Gydymo procedūra yra neskausminga. Paprastai jau kitą dieną po operacijos pacientas gali vykti namo ir grįžti prie įprastinio gyvenimo. Taikant gama peilio gydymą ypatingai sumažėja atviros operacijos metu galimų komplikacijų patyrimo rizika.

Šis gydymas gali padėti žmonėms, kuriems iki šiol nebuvo galima pagalba dėl jų gretutinių susirgimų ar amžiaus.

Gama peilį Lietuvoje ir Baltijos šalyse vienintelė turi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos.

Siuntimą gydytojo neurochirurgo konsultacijai gali išrašyti visų sričių gydytojai.  Gydytojas neurochirurgas, nusprendęs, kad pacientui gali būti taikomas gydymas gama peiliu, paciento situaciją aptaria ir gydymą paskiria gydytojų specialistų konsiliumo sprendimu.

Lietuvos Respublikos piliečiams, draustiems Privalomuoju sveikatos draudimu, gydymas gama peiliu yra apmokamas iš PSDF lėšų.

Daugiau informacijos: gamapeilis@kaunoklinikos.lt

Registracija pas Kauno klinikų gydytoją neurochirurgą: tel. +370 373 26783

Vėžio žymenys

Vėžinių ląstelių gyvybinis ciklas nėra normalus, t.y. jos gamina medžiagas, kurių negamina sveikos ląstelės. Šių medžiagų kiekį kraujyje galima išmatuoti. Jos vadinamos vėžio žymenimis. Kuo jų kraujyje daugiau, tuo daugiau piktybinių ląstelių yra žmogaus organizme.

Vėžio žymenų kiekį galima nustatyti imunofermentiniais ar radioimuniniais (naudojant radioaktyvųjį jodą J125) metodais.

Biopsija – tai ląstelių ar audinių gabalėlio paėmimas. Mėginys tyrimams imamas iš to organo ar vietos, kur matomi pakitimai ir gydytojui būtina nustatyti, ar tie paikimai yra piktybiniai, ar ne. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad biopsija yra tiksliausias tyrimas diagnozuojant daugelį ligų, ypač vėžį.

Paimtas mėginys yra dažomas specialiais dažais ir tiriamas mikroskopu. Pagal ląstelių pokyčius nustatoma liga, jos tipas, aktyvumas, laipsnis.

Kas yra kaulų scintigrafija?

Kaulų scintigrafija yra branduolinės medicinos tyrimas. Jis gali būti atliekamas, kai norima įvertinti lūžius, metastazes kauluose ar kitas būkles, kai reikia nustatyti diagnozę. Kaulų scintigrafijos metu galima nustatyti ligas ne tik dienomis, bet ir mėnesiais anksčiau negu atliekant įprastinį rentgenologinį tyrimą.

Kaulų skenavimo metu į veną suleidžiama radioaktyviosios medžiagos. Tada ši medžiaga keliauja kraujagyslėmis į kaulus. Speciali γ kamera skenuoja kauluose esančią medžiagą. Tai padeda nustatyti ląstelių aktyvumą bei kaulų funkciją. Tos vietos, kurios absorbuoja mažai arba nepakankamai medžiagos, matomos kaip tamsios šaltos dėmės, kurios gali rodyti, kad sutrikusi kaulų kraujotaka – kaulų infarktas, ar gali būti navikas. Vietos, kurios absorbuoja daug medžiagos, matomos kaip šviesios karštos dėmės, tada galima galvoti apie naviką, lūžius ar esančią infekciją. Kaulų gali būti atliekamas viso kūno skenavimas, tačiau galima skenuoti ir tik tam tikrą, reikalingą vietą.

Mamografija – tai svarbiausias krūtų ligų diagnostinis tyrimas. Jis atliekamas naudojant rentgeno spindulius. Taip išgaunamas detalus krūties vaizdas nuotraukoje. Mamografijos metodu galima aptikti krūties pakitimus – cistas, riebalines sankaupas, navikus.

Skirtingo tankio krūties audiniai „priima” skirtingą kiekį rentgeno spindulių, todėl rentgeno nuotraukoje matomas tamsių ir šviesių šešėlių vaizdas. Navikai nuotraukoje atrodo tarsi baltos dėmės.

Endoskopija

Neretai ruošdamiesi kuriam nors iš tyrimų, pagalvojame, kad norėtumėme apie jį sužinoti kuo daugiau – ar mums skaudės, ar turės tyrimas pašalinių reiškinių ir galų gale norisi žinoti, kas ir ką su mumis darys. Jeigu Jūs ir Jūsų gydytojas nusprendėte daryti endoskopiją, sužinokite apie ją daugiau.

Endoskopija – tai tyrimas, kurio metu nudojant specialų prietaisą – endoskopą,  gydytojas gali apžiūrėti organą iš vidaus, įvertinti organo būklę, paimti audinių dalį ištyrimui, atlikti kai kurias gydomąsias procedūras.

Bronchoskopija – tai skaiduline optika pagrįstas tyrimas, kurio metu plonu lanksčiuoju bronchoskopu (endoskopu, kuriuo tiriami kvėpavimo takai) paimama kvėpavimo takų navikų audinio ėminių ir ląstelių, kurios nuplaunamos fiziologiniu tirpalu nuo periferinių plaučių dalių. Šios ląstelės tiriamos laboratorijoje.

Kaip galiu apsisaugoti?

Manoma, kad šiais metais daugiau kaip 12 milijonų žmonių pasaulyje išgirs vėžio diagnozę. Gera naujiena tai, kad maždaug 40 proc. vėžio atvejų galima išvengti, jeigu:

  • Nerūkytume;
  • Ribotume alkoholio vartojimą;
  • Skirtume daugiau laiko pasivaikščiojimui ir mankštai;
  • Sveikai maitintumėmės;
  • Saugotumės ultravioletinių spindulių;
  • Saugotumės vėžį sukeliančių infekcijų.

Tabakas ir pasyvus rūkymas

Tabako vartojimas bet kokia forma (cigarečių, cigarų, pypkių rūkymas, tabako kramtymas), taip pat pasyvus rūkymas yra žalingi sveikatai, padidina riziką susirgti ir mirti nuo daugiau kaip 20 įvairių ligų. Tabako gaminių vartojimas yra vienas didžiausių plaučių vėžio rizikos veiksnių. Lietuvoje 20 proc. visų mirčių priežastis yra su rūkymu susijusios ligos. Reguliariai rūkantis arba būnantis tabako dūmų aplinkoje asmuo, turi didesnę tikimybę susirgti vėžiu, kadangi tabako dūmuose yra apie 50 cheminių medžiagų, galinčių susijungti su DNR ir sukelti genų mutacijas. Rūkaliai dažniau negu nerūkantieji suserga plaučių, gerklų, burnos ertmės, stemplės, šlapimo pūslės, inkstų, ryklės, skrandžio, kasos ar gimdos kaklelio vėžiu.

Nerūkykite! Tai veiksmingiausias vėžio prevencijos būdas. Mesti rūkyti yra svarbu visiems, kurie rūko, taip pat ir daugelį metų rūkiusiems. Metusio rūkyti tikimybė susirgti yra mažesnė už vis dar rūkančio.

Alkoholio vartojimas

Alkoholis įtakoja burnos, gerklės, stemplės, žarnyno, krūties, kepenų ir kitų vėžio tipų atsiradimą. Daugumos šių piktybinių navikų atveju, vėžio rizika didesnė alkoholį vartojantiems asmenims, kurie dar ir rūko. Dažnai girtaujančio žmogaus organizme trūksta naudingų medžiagų, kurios padeda apsisaugoti nuo onkologinių susirgimų, skatina neurologinių, virškinimo ir kitų organų susirgimus.

Saikingas alkoholio vartojimas yra veiksmingas vėžio prevencijos būdas.

Fizinė veikla

Pastaruoju metu daugelis žmonių gyvena hipodinamijos, t.y. nepakankamo fizinio aktyvumo sąlygomis. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ilgalaikis nejudrumas gali tapti pagrindine daugelio, net ir kai kurių onkologinių ligų priežastimi. Mažas fizinis aktyvumas gali įtakoti net 25 proc. krūties ir žarnyno vėžio atvejų. Manoma, kad susirgti gimdos, žarnyno, prostatos, skrandžio, inkstų, stemplės, kasos ir kt. vėžio tipais didesnę riziką turi nutukę žmonės, kurių kūno masės indeksas yra nuo 25 – 30.

Būkite aktyvūs ir išlaikykite tinkamą svorį. Fizinis aktyvumas gali padėti kontroliuoti svorį ir sumažinti kūno riebalų kiekį.Rekomenduojama reguliariai mankštintis ir sveikai maitintis. Žmonėms, neturintiems galimybės pakankamai judėti darbo metu, rekomenduojama daugiau judėti laisvalaikiu. Suaugusiems rekomenduojama mankštintis ne mažiau, nei pusvalandį, penkias dienas per savaitę, vaikams judėti ne mažiau nei valandą kasdien. Būnant fiziškai aktyviam, prisižiūrint maistą ir kūno svorį, galima išvengti onkologinių susirgimų.

Sveika mityba

Manoma, kad 30 – 40 proc. vėžio atvejų išsivysto dėl nesveikos mitybos.

Vėžio riziką galima sumažinti valgant tinkamą maistą. Pasirinkite produktus, turinčius daug skaidulų, vitaminų ir mineralų, antioksidantų, mažai riebalų. Reikėtų keletą kartų per dieną valgyti vaisių ir daržovių, rupios duonos ir kruopų. Mokslininkai nustatė, kad suvalgydami 80-100 g. vaisių per dieną sumažiname skrandžio vėžio riziką net 30 proc., o burnos vėžio riziką – 20 proc.

Maitinkitės reguliariai ir valgykite kuo įvairesnį maistą. Nevalgykite termiškai neapdorotos, sūdytos ar rūkytos mėsos, venkite sūdytų ar per daug cukraus turinčių maisto produktų, stebėkite riebalų kiekį maiste, atsisakykite maisto su dirbtiniais saldikliais, gazuotų gėrimų.

Apsauga nuo saulės spindulių

Ultravioletinė (UV) spinduliuotė sukelia ankstyvą odos senėjimą ir odos pažeidimus, kurie gali išsivystyti į odos vėžį. UV saulės spinduliuotę skleidžia saulė, UV lempos bei dirbtinės saulės šviesos lempos soliariumuose. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad apie 75 proc. jaunų žmonių, reguliariai lankančių soliariumus, patiria padidintą pavojingiausios odos vėžio formos – melanomos riziką.

Visiems žmonėms patartina vengti intensyvaus saulės spindulių poveikio ir nudegimo saulėje, riboti buvimo saulėje laiką. Ypatingai svarbu saugoti vaikus ir paauglius. Vasarą venkite vidurdienio saulės nuo priešpiečio iki vėlyvos popietės. Naudokite apsauginius kremus, skrybėles ir rūbus. Venkite dirbtinių UV šaltinių.

Apsauga nuo vėžį sukeliančių infekcijų

Užsikrėtus kai kuriais virusais ir bakterijomis, padidėja tikimybė susirgti vėžiu. Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) yra svarbiausia gimdos kaklelio vėžio priežastis, jis taip pat didina riziką susirgti kitais piktybiniais navikais. Kepenų vėžys gali išsivystyti po daugelį metų besitęsiančių hepatito B ar hepatito C virusų. T ląstelių virusas-1 (HTLV -1) didina asmens riziką susirgti limfoma ar leukoze. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) sukelia AIDS. Žmonėms, užsikrėtusiems ŽIV, gresia didesnė rizika susirgti piktybine liga, vadinama Kapoši sarkoma, taip pat ir limfoma. Epštein-Baro virusas (EBV) padidina limfomos riziką, o žmogaus Herpes virusas – 8 (HV-8) yra Kapoši sarkomos rizikos veiksnys. Helicobacter pylori bakterija gali sukelti skrandžio opas, taip pat gali būti skrandžio vėžio ir skrandžio gleivinės, limfomos priežastimi.

Rekomenduojame perskaityti ir šį pacientų organizacijų parengtą leidinį apie imunologiją:

Imuniteto stiprinimas, operatyvus infekcijų gydymas, saugus lytinis gyvenimas gali būti svarbūs veiksniai apsisaugant nuo infekcijų, kurios sukelia vėžį.

Dėkojame www.iveikliga.lt už dalinimąsi informacija.

Prieš pradėdami skaityti, atsakykite sau į klausimą: „Koks Jūsų gyvenimo tikslas?” Atsakėte? Skaitom toliau…

Žymusis Avicena savo pacientams sakydavo: „Mes esam trise: tu, aš ir tavo liga. Viskas priklauso nuo tavo pasirinkimo. Jei pasirinksi ligą, man nepavyks jūsų abiejų įveikti. Jei pasirinksi mane, kartu  mes nugalėsime tavo ligą”.

Kaip reagavote sužinoję, kad sergate onkologine liga? Gal pajutote baimę ir nerimą dėl ateities? Gal pajutote tokį stiprų pyktį, kad buvo sunku jį suvaldyti? Galbūt nepatikėjote tuo, ką sakė gydytojas, arba staiga viskas „ėmė plaukti prieš akis”? O gal pasijutote vienuj vienas visame pasaulyje, nors tame pačiame kambaryje buvo ir artimiausi žmonės?

Daugeliui žmonių pirmosios savaitės po diagnozės yra labai sunkios. Neretai sutrinka miegas ir apetitas, darosi sunku susikaupti, mąstyti, apninka įvairūs jausmai.

Vienas sudėtingiausių uždavinių tėvų gyvenime – pranešti vaikui apie jo ligą.

Tyrimai parodė, kad nežiūrint į tai, kad tėvai ir medikai stengiasi apsaugoti vaikus nuo skaudžios tiesos, visgi daugelis vaikų suvokia, kad sunkiai serga. Kartais vaikas blogai jaučiasi, jį dažnai apžiūri gydytojai, todėl tenka patirti išties nemalonias procedūras ir apžiūras. Artimųjų susirūpinimas taip pat nelieka nepastebėtas. Ir jeigu niekas su vaiku nekalbės apie jo ligą, vaikas gali atsakymų ieškoti pasitelkdamas vaizduotę ar įgydamas nepagrįstų baimių. Vaikas gali padaryti išvadą, kad liga – tai bausmė už kokius nors poelgius, todėl jis jaudinsis ir kaltins save. Šiais laikais jau ir medikai sutinka, kad tiesos sakymas apsaugos vaiką nuo kaltės jausmo ir paspartins sveikimo procesą.

Tačiau kyla daugybė klausimų: „Kas turėtų pasakyti vaikui tiesą apie ligą?”, „Kada geriausia tai padaryti?”, „Ką būtent reikia pasakyti?”.

Ligos atveju, kaip niekada, pasitvirtina teiginys, kad šeima – tai nedalomas vienetas. Šeima užpildo visas netektis, kurias dėl ligos tenka patirti, ir prie bendro šeimos židinio šildosi kiekvienas, kuriam prireikia paramos ir stiprybės.

POLA inicijavo ir sėkmingai vykdo įvairius projektus kartu su tarptautiniais bei Lietuvos partneriais. Vienas iš šio bendradarbiavimo rezultatų – išversti įvairūs leidiniai lietuvių kalba (adaptuota Lietuvos gyventojams) ir anglų-lietuvių kalbomis (adaptuota JK gyventojams) – pastaruosius rasite paspaudę šią nuorodą.

Lediniai suskirstyti pagal temas, kurių sąrašą rasite puslapio kairėje, norėdami perskaityti ar atsisiųsti dominantį leidinį spauskite ant paveikslėlio.

Naudojant mūsų leidiniuose publikuojamą medžiagą, būtina nurodyti šaltinį www.pola.lt