Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos atstovė Neringa Čiakienė primena, kad pandemija nepakeitė to, jog vėžys – antra dažniausia priežastis, dėl kurios miršta Lietuvos žmonės.

„Lietuvoje kiekvieną dieną nuo onkologinės ligos miršta 23 žmonės. Tokia yra realybė, sergamumas onkologinėmis ligomis auga ir netgi mirčių statistika nuo šių ligų tik blogėja. Mes atsiliekame nuo Europos pagal išgyvenamumą, sergant onkologine liga, ir gyvenimo trukme. Tai yra dėl mūsų gyvenimo būdo ir ligotumo. Taip pat labai svarbu sveikatos paslaugų prieinamumas, inovatyvių vaistų kompensavimas.

Pavyzdžiui, šiuo metu eilėje, norint patekti pas kardiologą, reikia laukti pusę metų. Gydytojai jau patys sako, kad seniai nematė, kad būtų diagnozuojama tiek daug vėlyvųjų vėžio stadijų. Nes vieni žmonės bijo kreiptis į gydymo įstaigas, kiti fiziškai neturėjo tokių galimybių. Ypač, kai buvo ribojamas judėjimas tarp savivaldybių. Specialistai sako, kad dabartinė situacija mirčių statistikoje atsispindės maždaug po dvejų metų”, – sako N.Čiakienė. Ji neslepia, kad žmonėms atrodo, jog Lietuvos valdžia dabar randa laiko ir pinigų tik koronaviruso gydymui.

„Pacientai pastaruoju metu jaučiasi taip, lyg valdžiai rūpi tik sergantieji COVID-19. Atrodo, kad vienintelė svarbi liga, kuriai yra ir resursų, ir dėmesio, yra COVID-19. Bet yra daugiau mirtinų ligų, nuo kurių, uždelsus gydymą, miršta jauni žmonės ir vaikai. Bet pinigų ir resursų šioms ligoms gydyti trūksta metai iš metų. Nes dabar, užlūžus sistemai, viskas nukreipiama „laužui gesinti”, o nukenčia visi kiti. Neturime riboti galimybių gauti sveikatos paslaugas”, – sako N.Čiakienė.

Onkologinių pacientų atstovė įsitikinusi, kad jau nebegalime gyventi „sustoję”: „Žmonės turėtų būti ne gąsdinami, o edukuojami. Nes dabar, kai vėl girdime kovidinius skaičius ir informaciją apie ribojimus, žmonės nebežino, kuo tikėti. Nemažai onkologinių pacientų yra įsibaiminę, nes nėra tikrinama, kas turi susiformavusį imunitetą. Pinigų PGR testams ir vakcinoms yra neribotai. O štai antikūnų testas, nors ir nėra brangus, nėra kompensuojamas, nors būtų reikalingas didelei daliai žmonių.

Tokioje realybėje gyvenam beveik dvejus metus. Kitos ligos nelaukia. Nebegalime sustoti, negalime vėl uždaryti senelių ir nelankyti savo pagyvenusių tėvų, nes niekas nežino, kiek kuriam liko gyventi.”

Visą straipsnį kviečiame skaityti čia.

2021-10-04