Danielius: mano lenktynės su vėžiu

2018 m. sausį išgirsta ūminės limfoblastinės leukemijos diagnozė tuomet 22 metų Danieliui Savickui, į ligoninę paguldytam iš pradžių tiesiog dėl paprastos žarnyno infekcijos, buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Pasak vaikino, kaip ir visiems išgirdusiems vėžio diagnozę, gyvenimas, kuris iki tol atrodė begalinis, tapo be galo trapus ir slystantis iš rankų. Visgi Danielius nusprendė nepasiduoti ir siekti pergalės – tiek kovoje su liga, tiek motociklų lenktynių trasoje. Kviečiame skaityti Danieliaus pasakojimą.

Gyvenimą praskaidrinantis hobis ir laiku atrasta liga

2017 m. Lankasterio universitete, patenkančiame į dešimtuką geriausiųjų, baigiau apskaitos ir finansų bakalauro studijas. Stengiausi būti aktyvus, niekada nerūkiau, beveik nevartojau alkoholio. Po mokslų nusprendžiau grįžti į Lietuvą ir ateitį kurti čia. Įsidarbinau didelėje audito įmonėje bei atradau savo naują aistrą – motociklų sportą. Jau pačiose pirmose lenktynėse, o po to ir vėlesnėse, vis per plauką likdavau nuo pirmos vietos… Darbe iš pradžių sekėsi neblogai, tačiau artėjant metų pabaigai dirbti darėsi vis sunkiau, jutau nuolatinį nuovargį, daug prakaituodavau miego metu ir jaučiausi prastai. Dėl man nepakeliamo krūvio teko palikti darbą audite, o netrukus pakliuvau į ligoninė dėl minėtos žarnyno infekcijos… Laimei, patyrusios gydytojos dėka pavyko diagnozuoti tikrąją ligą ir būti perkeltam gydytis į Santariškių hematologijos skyrių. 

Po sėkmingo gydymo – iš karto į varžybas

Gydymas buvo sunkus, bet chemoterapija suveikė ir 2018 m. balandį, vos kelios dienos po 23-iojo gimtadienio, sužinojau apie pasiektą remisiją. Tačiau tai dar nebuvo karo pabaiga – norint ilgam laikui užkirsti kelią ligos sugrįžimui, būtina kaulų čiulpų transplantacija. Turėjau apie 3 savaites iki kaulų čiulpų transplantacijos, tad šį laiką nusprendžiau praleisti darydamas tai, ką mėgstu labiausiai – lenktyniaudamas su motociklu. Balandžio 28 d. dalyvavau Baltic Motorcyclists Association (Baltijos motociklininkų asociacijos – toliau  BMA) organizuotose varžybose Nemuno žiede. Pirmą kartą gyvenime dalyvavau varžybose pilno dydžio lenktynių trasoje. Po atkaklios kovos su varžovu pavyko jį aplenkti ir iškovoti antros vietos taurę. Pamenu, kad vos užlipau ant antros vietos pakopos (iš dalies dėl to ir džiaugiuosi, kad nelaimėjau, nes savomis jėgomis pakilti ant aukščiausios pakylos laiptelio tikrai nepavyktų…), o šampano atidaryti po nesenai vykusio gydymo bei lenktynių išvargintomis rankomis visai nepavyko…

Sėkminga transplantacija ir „neužmušama“ aistra motociklų sportui  

Transplantuotas buvau 2018 m. gegužės 30 d. Transplantacijos eiga buvo gana sėkminga, kiek tai galima pasakyti apie tokį itin sudėtingą bei daug šalutinių poveikių turintį gydymą. Stengiausi kaupti jėgas ir nepraėjus dviem mėnesiam po transplantacijos grįžau į lenktynių trasą. Liepos 29 d. vykusiose varžybose (pirmose po transplantacijos) likau ketvirtas, palikęs porą varžovų už nugaros. Tačiau rimtą „nuotykį“ turėjau rugpjūčio 18 d., kai vėl nusprendžiau dalyvauti varžybose Nemuno žiede. Treniruotės metu dėl didelio greičio ir itin prastos būklės trasos dangos stipriai kritau. Taip stipriai, kad impulsyviai bandant atsistoti po smūgio, kairė koja pradėjo lenktis į šoną ties keliu… Pasekmės – du plyšę raiščiai, skilęs meniskas ir įdubimas blauzdikaulyje, o motociklas nebeturėjo sveikos vietos. Po avarijos pasirodžius Santariškėse gydytojas sakė, jog per visą ligoninės istoriją nebuvo nei vieno paciento, kuris kažką taip greitai susilaužytų po transplantacijos. Praėjo pusantro mėnesio visiško gulėjimo lovoje, po nuvirtimo paūmėjusios kontraktūros beveik nebeleido lankstyti čiurnų abiejose kojose. Pradėjau reabilitaciją ir jau su vienu ramentu pasitikau 2019 metus. Įsidarbinau specialistu banke ir iš esmės be šlubavimo ir dukart per dieną geriamų imunosupresantų bei kitų reikiamų vaistų negalėjau niekuo per daug skųstis. Pardaviau avarijoje virtusį motociklą ir, žinoma, nusipirkau kitą, beveik dvigubai galingesnį bei labiau tinkamą sportui. 2019 m. balandį vėl sėdau už motociklo vairo ir po truputį pradėjau treniruotis. Norėjau pasitikrinti, ar dar sugebu ir galiu važiuoti. Atsakymas buvo – taip.

Laimėjimas skirtas kaulų čiulpų donorui

2020 m. pavasarį dalyvavau porinėse ištvermės varžybose, kuriose turėjome važiuoti dvi valandas. Lenktynes mačiau kaip didžiausią išbandymą sau ir porininko paprašiau leisti man važiuoti kuo ilgiau. Taip ir dariau, kol visi varžovai stojo apsikeisti su jų komandos draugais, kad galėtų pailsėti. Iškovojome pirmos vietos taures už mūsų parodytą ištvermę. Šiai taurei turiu kitą planą nei laikyti ją ant lentynos – labai tikiuosi, jog pasibaigus pandemijai ją galėsiu įteikti savo kaulų čiulpų donorui. Nes tai pirmas trofėjus, kad ir komandinėse varžybose, kurį šiame sporte iškovojau už pirmą vietą. Žinoma, tas herojus buvo mūsų nematomas trečiasis komandos narys, kuris, mano manymu, nusipelno turėti šį apdovanojimą.

Čempiono titulas ne tik sporte, bet ir gyvenime

2020 metų gegužės 30 d., praėjus lygiai dviem metam po kaulų čiulpų transplantacijos, pirmą kartą gyvenime užlipau ant nugalėtojo pakylos individualiose varžybose. Per tą milžinišką emocijų antplūdį, sugebėjau tiesiog iškelti taurę virš galvos ir ją pabučiuoti žiūrėdamas į dangų. Į motociklų sportą pavyko sugrįžti sėkmingai.

Taip pat galiu pasidžiaugti, kad pradėjau dirbti banke, geriau apmokamoje bei atsakingesnėje pozicijoje, kurioje dirbu iki šiol. Atlieku reabilitaciją, kad pagerinčiau čiurnų būklę, nes iki šiol kulnais pilnai nesiremiu į žemę.

Vėžio diagnozė – dar ne mirties nuosprendis 

Šia istorija sumaniau pasidalinti, nes pamenu savo pirmąsias dienas po to, kai išgirdau diagnozę, ir kaip stipriai tuomet atrodė, kad pasaulis slysta iš po kojų… Tad labai tikiuosi, jog galbūt kažkas išgirdęs šią istoriją prisimins, kad visuomet reikia siekti savo svajonių ir tai daryti, kiek tik leidžia jėgos. Kad diagnozė tikrai nėra pabaiga ir svarbiausia tikėti, jog viskas bus gerai.

POLA PROGRAMĖLĖ