Karštą paskutinį vasaros penktadienį, rugpjūčio 29 d. popietę susirinko pilna auditorija Bernardinų sode gyvai ir daugiau kaip 1700 internete žiūrėjusių mūsų POLA diskusiją “Po TO reikia palaikymo, o ne gailesčio” Diskusijų festivalyje „BŪTENT!”.

Diskusijos vaizdo įrašas – čia.

Dėkojame visiems už aktyvumą, kad rūpi, kaip paskatinti atvirumą, kaip kalbėti su žmogumi, einančiu onkologinės ligos kelią. Nuostabus Lauros Dabulytės moderavimas paskatino nuoširdžiai dalintis savo įžvalgomis gydytoją onkologę chemoterapeutę dr. Birutę Brasiūnienę, POLA direktorę Neringą Čiakienę, POLA psichologę Dalią Vasiliauskienę ir POLA bendruomenės narę Margaritą Sadzevičiūtę.. Prie diskusijos taip pat prisijungė Marijampolės onkologinių ligonių asociacijos Rūpestėlis vadovė Roma Karčiauskienė.

POLA direktorė Neringa Čiakienė: „Stebuklingai veikia paprastas dalykas – paklausti „Kuo galiu dabar Tau padėti?” Gal atvežti maisto, išvalyti namus, padėti išeiti pasivaikščioti, nupirkti vaistų, paruošti maisto, pasiimti sergančios draugės vaikus į kiną, periimti namų ruošos darbus. Svarbiausia – nebijoti prašyti pagalbos, nes tikrai daug ką galime patys, bet būna situacijų, kai tikrai reikia, kad sergančiam žmogui pagelbėtų jo aplinkos žmonės.”

Doc. dr. Birutė Brasiūnienė: „Pacientus, sergančius onkologine liga, kuriuos gydau, dažnai matau nuo pat pradinių ligos etapų iki pasveikimo ar slaugos. Matau, kaip atėję nedrąsiai, išgąsdinti ligos ir būsimų gydymų, liūdni, nugrimzdę į savo mintis ir nežinią dėl ateities gydymo pradžioje, ir kaip jie keičiasi – atsitiesia, stiprėja morališkai, randa jėgų ne tik pertvarkyti savo gyvenimus, bet ir motyvacijų naujiems dalykams per kelionę su onkologine liga. Be abejonės, daug dalykų mes galime pasimokyti iš pacientų patirčių . O pagalbos jiems reikia skirtingos kiekvienu ligos etapu, ir ne visada vien medicininės. Supratimas, palaikymas, dalijimasis, įtraukimas – tai labai svarbu kiekvienam sirgusiam ar sergančiam onkologine liga, ir tuo galime prisidėti kiekvienas mūsų. Todėl jungiuosi šiai aktualiai diskusijai pati ir labai sveikinu idėją kalbėtis su visuomene apie vėžio stigmas.”

Psichologė Dalia Vasiliauskienė: Onkologinė liga – iššūkis. Sužinojus diagnozę, daug kas gyvenime keičiasi. Tačiau gyvenimas su diagnoze nesibaigia. Diagnozę žmonės sutinka įvairiai, todėl pirmiausia reikėtų įsiklausyti – ko pacientui reikia? Kaip padėti, kaip girdėti ir išgirsti žmogų, kuris susirgo onkologine liga? Kaip prieiti prie sudėtingoje situacijoje atsidūrusio, sužinojusio onkologinę diagnozę, artimojo?

„Aš esu šalia” – pasak Dalios, tai svarbiausia, ką iš mūsų turi tas žmogus žinoti ir jausti.

„Mano pačios asmeniniai ligos išgyvenimai leidžia suprasti onkologinių ligonių emocinę būklę, baimes, kylančius klausimus. O įgytos žinios ir sukaupta darbinė patirtis – teikti kvalifikuotą pagalbą. Kad kokybiškai įveiktų iššūkius, praeitų sunkumus, didelei daliai žmonių reikalinga pagalba. Tame ir yra mano, kaip psichologės, vertingumas. Aš tikiu, kad jei daugės psichologiškai atsparių žmonių, visuomenė bus stabilesnė, savarankiškesnė, sąmoningesnė, laimingesnė. Šių jausmų kaip tabletės nepaduosi – į juos atsakymų ieško ir atranda pats žmogus. Psichologas yra tik pagalbininkas žmogaus kelyje.”

Margarita Sadzevičiūtė: „Noriu dalyvauti šioje diskusijoje, nes esu žmogus, kuriam ši tema labai artima. Prieš kelerius metus man buvo diagnozuotas 3 stadijos krūties vėžys. Tai buvo labai nelengvas etapas, tačiau jį įveikiau, o didžiulis palaikymas iš artimo žmogaus, draugų, kolegų bei darbdavio vaidino labai svarbų vaidmenį mano kelyje į sveikimą. Didžiausia gyvenimo dovana – po gydymo susilaukiau sveiko vaikelio. Noriu pasidalinti savo patirtimi, padrąsinti kitus einančius šiuo keliu, tikiu, kad atvira kalba apie išgyvenimus ir palaikymą gali suteikti vilties kitiems”.

Kalbėjome, kaip būna, kada išgirdę diagnozę, tarsi pametame raktus nuo buvusio gyvenimo, tačiau turime atrasti save naujai. Apie tai, kaip žmogui imti ir patikėti, kad gyvens, ir, anot gydytojos dr. B. Brasiūnienės – žmonės perėję per visas stadijas, vis tik atranda santykį su liga ir imasi gyventi.

Svarbiausia – klausyti savo širdies ir leisti jausti, leisti išbūti visas emocijas, kurios kyla tiek kelio pradźioje, tiek kituose etapuose. Liga nesirenka nei amžiaus, nei socialinės padėties, nei lyties. Svarbu tikrintis sveikatą, stebėti savo savijautos pokyčius, kad nepavėluotume. Ištikus ligai, palaikymas, ypač artimiausių žmonių, draugų ir darbdavių yra aukso vertės.

Dėkojame festivalio BŪTENT! komandai už galimybę kalbėti ir dalintis, POLA bendruomenės nariams, kurie atvyko net tik iš Vilniaus, bet net iš Plungės Asociacija Onkologinės Ligos Draugas, Radviliškio Onkologinių ligonių asociacija „Radvilė”, Marijampolės onkologinių ligonių asociacijos MOLA „Rūpestėlis”.

2025-08-29