POLA prezidentas Gediminas Žižys: „Į gydytoją reikia kreiptis, kol dar nieko neskauda…”

Interviu publikuotas 2022-07-07 portale www.emedicina.lt

Šiųmečio kovo viduryje naujuoju Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) prezidentu išrinktas Gediminas Žižys – ne medicinos studijų absolventas, tačiau apie ligas ir jų gydymą, sveikatą bei jos saugojimą, medicinos ir farmacijos politiką ir šiuose sektoriuose vešančias problemas bei jų priežastis žinantis turbūt daugiau už bet kurį mediką ar sveikatos politiką formuojantį parlamentarą. 

Įkūręs ir ilgus metus vadovavęs Prostatos vėžiu sergančiųjų draugijai, dabar ponas Gediminas rūpinasi visais onkologiniais ligoniais, dėl kurių gerovės pasiruošęs kautis „visu frontu“. Toks jau aktyvumu, energingumu, pilietiškumu visą gyvenimą pasižymėjusio ekonomisto charakteris – ne nuolankiai taikytis prie esamos situacijos, o drąsiai reikšti tvirtą nuomonę, nesibaiminant žnybtelti tiek „užsičiulbėjusiems“ politikams, tiek pareigas užmirštantiems gydytojams (būna ir tokių!), tiek savo sveikata nepakankamai besirūpinantiems tautiečiams. 

Taigi, gerbiamas Gediminai, ir pasikalbėkime apie visa tai…

Netiksliai čia mane pristatėte – aš jau seniai ne ekonomistas, man jau 77 metai. Nelaikau savęs labai aktyviu. Trejus metus buvau padaręs pertrauką, nedalyvavau aktyvioje visuomeninėje veikloje. 

Bet kiek anksčiau buvote Prostatos vėžiu sergančiųjų draugijos vadovas, kartu – ir POLA viceprezidentas… Kas lėmė, kad tiek dėmesio skyrėte būtent onkologijai?

Dalyvauju visuomeninėje veikloje, nes man rūpi onkologija. O atsidūriau šioje srityje labai paprastai – prieš 19 metų man buvo diagnozuotas prostatos vėžys, atlikta radikali operacija. Norėdamas padėti likimo draugams, įkūriau Prostatos vėžiu sergančiųjų draugiją, ėmiau jai vadovauti. Laikui bėgant kilo mintis visas Lietuvoje veikiančias su onkologija susijusias organizacijas sujungti ir įkurti vadinamąją skėtinę organizaciją, nes tada būtų lengviau atstovauti visų onkologinių pacientų interesams. Taip ir gimė POLA. 

Panašu, kad nėra lengva šioms organizacijoms, tiksliau – onkologiniams ligoniams, atstovauti… 

Iš tikrųjų, nėra lengva. Nes problemų šiame sektoriuje – per akis. Beje, kartais net sunku suvokti, kad reikia kovoti dėl to, kas ir taip privalėjo būti tokiems ligoniams užtikrinta, prieinama, įgyvendinta. Kitose šalyse tai seniai įdiegta, onkologiniai pacientai seniai naudojasi, bet ne pas mus… O juk Lietuva priklauso tai pačiai Europos Sąjungai, vadinasi, Lietuvos pacientai irgi turėtų turėti lygiai tokias pačias teises – tiek naujausio gydymo, tiek prevencinių programų prieinamumo, inovatyvių technologijų taikymo, reabilitacijos galimybes, kaip ir kitų šalių pacientai.

Turėtų… O kodėl to vis dar nėra? Skiriama nepakankamai pinigų?

Būtent! Mes šiuo klausimu – pagal onkologinių pacientų gydymo finansavimą – esame paskutinėje eilutėje, vertinant visas Europos Sąjungai priklausančias šalis. Tuo viskas ir pasakyta! O kadangi trūksta pinigų – trūksta visko: ir noro, ir dėmesio, ir empatijos, ypač iš aukščiausios valdžios atstovų… Gydytojai – taip, stengiasi, daro ką gali, bet jie – ne burtininkai. Jiems reikia technologijų, jiems reikia inovatyvių vaistų. Šiandien niekam ne naujiena, kad pasaulyje kasdien sukuriama naujų vaistų onkologinėms ligoms gydyti. Bet mes nereikalaujame, kad būtent tokiais vaistais šiandien pat turėtų būti pradėta gydyti ir Lietuvoje. Mes tik norime, kad tokie vaistai mūsų šalį pasiektų ir ligoniams būtų prieinami kiek įmanoma greičiau, o ne po metų ar dvejų. Nes jei kitose šalyse tokie vaistai jau sėkmingai vartojami, tai Lietuvos klinikinėje praktikoje jų vis dar nėra, kažkur kažkas stringa. Be abejo, dažniausiai yra tvirtinama, kad nėra pinigų. Bet iššvaistymui pinigų kažkodėl visada atsiranda. 

Kiekviena nauja valdžia žada, kad jei bus išrinkta – dėl ligonių pasistengs labiau nei esančioji…

Apie valdžias geriau nekalbėkime, nes tai – tik deklaracijos. Ypač taip dėstyti mėgsta nauja valdžia, tiksliau – dar neatėjusi valdžia. Tie, kurie pretenduoja vadovauti būsimoje kadencijoje, jau greitai pradės panašiai čiulbėti – kiekgi čia liko iki naujų rinkimų! Oi, kiek tų „čiulbėjimų“ prisiklausysime, kiek pažadų išgirsime… Didžiausia bėda, kad, prisiklausę tokių „čiulbuonėlių“, dažniausiai ir išsirenkame tokius, kurie po to greitai savo pažadus pamiršta. 

Ir žmonės su savo sunkiomis ligomis vėl lieka kovoti vieni… Kaipgi Jums sekėsi su onkologine liga galynėtis ir ją nugalėti?

Aš su niekuo nekovojau – kovojo daktarai. Kaip jau minėjau, padarė radikalią operaciją, vėžį pašalino. Man pasisekė, nes jis buvo aptiktas dar palyginti ankstyvos, antrosios, stadijos. Lokalus, neišplitęs į kitus organus. Pašalino prostatą ir štai jau praėjo 19 metų, o aš, kaip matote, gyvas (juokiasi – V. G.).  

Gydantis tokią ligą turbūt nemažai lemia ir psichologinis nusiteikimas? 

Baimės jausmas, žinoma, turi savo kainą… Ne visi esame vienodi. Man lengviau, nes operacijų visiškai nebijau, galėtų dieną naktį daryti. Svarbiausia, kad gydo kvalifikuoti, savo darbą išmanantys specialistai. Vėžys šiandien jau nėra mirties nuosprendis, svarbiausia, kad jis būtų laiku diagnozuotas. Tokiu atveju jis gali būti visiškai išgydomas, nesvarbu, kokiame organe įsitaisęs – ar prostatoje, ar žarnyne, ar krūtyje, ar kepenyse… Tam ir yra ankstyvosios diagnostikos programos – kad žmonės tirtųsi profilaktiškai. Bet tų programų vykdymas turi būti ne banguojantis, ne šuoliuojantis, ne priklausomas nuo pandemijų, o nuolatinis, tęstinis.  

Pandemija onkologiniams ligoniams, kaip sakoma, pakišo kiaulę?

Dėl pandemijos viskas šioje srityje išsibalansavo. Buvo padaryta didelė klaida – pandemijos metu gydyti tik susirgusieji koronavirusu, kiti ligoniai pamiršti, tarp jų ir onkologiniai. Visos ligos yra vienodos, ar būtų naujasis virusas, ar kas kitas. Taip, niekas nesiginčija, reikėjo dėti pastangas suvaldyti koronavirusą, bet jokiu būdu nebuvo galima užleisti kitų ligų gydymo. Per pandemiją smarkiai išaugo mirštamumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, nuo onkologinių ligų, nes gydymas buvo skirtas per vėlai. Pats vaikščiojau po ligonines ir savo akimis mačiau – tuščios palatos! O ligoniai negalėjo pasiekti gydytojų. Tai yra absurdas! Atseit tokiu būdu – nepriimant ligonių – buvo kovojama su kovidu. O kam tuomet apsisaugojimo priemonės? Galima uždaryti kino, koncertų sales, bet ne ligonines. O jos buvo uždarytos – atidėtos planinės operacijos, negydomos onkologinės ligos. Saugodamiesi kovido, marinome kitomis ligomis sergančius žmones. 

Vis dėlto medikai pandemijos laikotarpiu yra ne kartą tvirtinę, kad nemažai žmonių ir patys vengė kreiptis į poliklinikas, delsė tikrintis pagal prevencines programas.

Kalbėti galima daug ką… Jei reikia, visada rasi ką apkaltinti. Taip ir šiuo atveju – kaltas dažniausiai lieka pacientas, neva kad neatėjo pas daktarą. Bet jis ir negalėjo ateiti, nes poliklinikos buvo uždarytos. Mašinos buvo toliau remontuojamos, autoservisai per pandemiją veikė be trikdžių, o štai žmonių sveikata nelabai kam rūpėjo, žmonės sirgo ir mirė – turiu galvoje jau praėjusį laikotarpį… O jei kalbėtume apie dabartį – bent jau dabar, pandemijai atslūgus, galėtų labiau suaktyvinti prevencinių programų vykdymą. Ar pacientai tą junta? Nemanau.

Bet juk ar ne paties žmogaus pareiga rūpintis savo sveikata? Dabar jau nėra ribojimų, o vis tiek dalis pacientų, net ir jausdami simptomus, gydosi pagal kaimyno ar gūglo patarimus…

Yra, be abejo, ir tokių. Aš visada pabrėžiu, kad nereikia laukti, kol pradės ką nors skaudėti. Reikia kreiptis į gydytoją, kol nieko nejauti, tai yra profilaktiškai tikrintis sveikatą. Miestų gyventojams to priminti nereikia, bet regionuose, kaimuose – apgailėtina situacija. Čia gyvenantiems žmonėms būtinai reikia nuolat kartoti, kaip svarbu profilaktiškai atvykti pasitikrinti. Atotrūkis tarp miesto ir kaimo šiuo klausimu – didžiulis. Kaip ir medicinos paslaugų prieinamumas. Nežinau, kuo baigsis prasidėjęs ligoninių „skyrimas ir ženijimas“.  

Ar tik nebus dar prasčiau gyvenantiems regionuose, kaimiškosiose vietovėse, kalbant apie medicinos paslaugų prieinamumą? 

O kam tai rūpi? Kas atsakys, kur yra mokslu įrodyta šios ligoninių reformos esmė? Kas kontroliuoja, kokiais parametrais matuojama, kiek pagerės kaimo žmogui skirtų medicininių paslaugų teikimas, tų paslaugų kokybė, sujungus dvi ligonines ar ligoninę panaikinus? Kur yra studija, pagrindžianti tokio sujungimo naudą? Niekas šito neparodo, nes neturi. Nes tai daroma mechaniškai – nesigilinant į pasekmes. O reformos studija būtų labai reikalinga, ir labai svarbu, kad jos imtųsi ekspertai iš užsienio, ar bent jau keli užsienio ekspertai dalyvautų tokiame tyrime, kad nelįstų lietuviškų interesų ausys. Dabar, mano nuomone, vyksta pokiliminės dalybos, kažkam, bet ne pacientams, naudingi jungimai… Labai daug neaiškumų, daug ko nežino net ligoninių vadovai. Nežinau, kaip medikų sąjūdis toleruoja tokius dalykus. Čia juk medikų bendruomenę tiesiogiai liečianti problema, todėl jie neturėtų abejingai stebėti.

Tikėkimės, kad medikų atstovai išsakys savo poziciją tiek Vyriausybei, tiek Seimui, ir įstatymus leidžianti valdžia į jų nuomonę atsižvelgs… O kaip vertinate šalies medicinos lygį, teikiamas paslaugas, jų kokybę?

Mes turime gan aukšto lygio mediciną. Kai kuriose srityse įdiegtos naujausios technologijos, atliekamos unikalios operacijos. Verta džiaugtis tuo, ką turime, bet kartu neužmiršti, kad esame verti turėti dar geriau, pasiekti dar aukštesnį medicininių paslaugų kokybės lygį. 

Tik kai kalbama apie medikų darbo apmokėjimą, apie jų darbo sąlygas, aprūpinimą darbo priemonėmis – nežinau, ar sveikatos priežiūros specialistai galėtų patvirtinti, kad viskas gerai. Apmaudu, kad vyksta ir labai negerų dalykų – yra nusižudžiusių medikų. Tai rodo, kad šiame „darže“ yra problemų, kurias reikia kuo skubiau spręsti. Situacija šiandien tokia, kad stokojama empatijos tiek iš medikų pusės pacientui, tiek iš paciento – medikui; pacientai ateina pikti, praradę kantrybę, ypač jei liga jau pažengusi, o išgirsta, kad gydymo reikės laukti, nes yra eilė. Štai čia ir vėl norisi priminti – nereikia laukti, kol sugriūsi. O jei jau delsei tikrintis profilaktiškai, jei laiku neišsiaiškinai savo ligos, kaltink save, o ne gydytoją. 

O kas, jūsų vertinimu, labiausiai kliūva, ką reikėtų nedelsiant koreguoti?

Blogai, kad iki galo nereglamentuotas nuotolinis gydytojo ir paciento bendravimas, beje, jis net nėra pradėtas reglamentuoti, išskyrus receptų išrašymą. Kiek laiko praėjo, kol susiderino – ar mėnesiui gydytojas gali vaistų išrašyti, ar pusei metų; kokius vaistus gali šeimos gydytojas išrašyti, kokių – negali, ir t. t. Yra dalykų, kurie šeimos gydytojui draudžiami, nes esą trūksta kompetencijos. O kas tai sprendžia? Komisijos, akreditavimo tarnybos, dar kažkas? Tai tegul akredituoja, duoda gydytojams daugiau laisvės – medicinos paslaugų prieinamumas iškart pagerės! Bet kažkas delsia, svarsto, posėdžiauja, o kenčia medikai ir pacientai… 

Dar viena pastaruoju metu akcentuojama problema – vaistų prieinamumas. 

Vaistai yra amžina, metų metus besitęsianti problema. Jie yra brangūs, brangsta ir toliau, ir tai neturėtų stebinti, nes moksliniai tyrimai, naujų vaistų sukūrimas ir atėjimas iki paciento yra ilgas, didelių pinigų reikalaujantis kelias. O nauji vaistai – tai gydymo efektyvumas, visiškai kita gydymo kokybė. Tik blogai, kad vaistų kompensavimo mechanizmai dažnai keičiami, kad kas pusmetį šimtai vaistų išbraukiami iš kompensuojamųjų vaistų sąrašo. Ką tai reiškia? Ogi kad tūkstančiai pacientų, kurie tokius vaistus vartojo ir dabar turės pirkti už visą kainą, lieka nelaimingi. Aš nežinau, ar kas skaičiuoja tokių kaitaliojimų pasekmes, ar aiškinasi, kokio amžiaus žmonėms tie vaistai buvo reikalingi ir kaip tai atsilieps jų tolesnei sveikatai, kartu ir finansinei padėčiai. Mano įsitikinimu, tokius sprendimus reikėtų daryti tik viską įvertinus – ne mechaniškai. Apskritai yra netinkamai komunikuojama su gyventojais. Jiems reikėtų normaliai, o ne deklaratyviai paaiškinti, kad suprastų, kodėl primoka už vaistus ir kodėl trisdešimt metų kompensuotas vienas ar kitas vaistas staiga išbraukiamas iš kompensuojamųjų sąrašo. Kol to nėra, vaistų kompensavimo „tobulinimai“ žmones jau ima pykinti. Ypač dabar, kai skaičiuojamas kiekvienas centas, kai tokia aukšta infliacija. 

Grįžkime prie onkologinių ligų, nes, kaip tvirtina Nacionalinio vėžio instituto atstovai, susirgimų šiomis ligomis skaičius kasmet auga, sergančiųjų amžius jaunėja. Kaip manote, kas lemia tokią liūdną statistiką? 

Jokia paslaptis – turbūt pagrindinė vėžio atsiradimo priežastis yra stresas. Po to – nesveika mityba, netinkamas gyvenimo būdas, aplinka, oro užterštumas… Pasižiūrėkite, kiek dar daug gyventojų, net ir kurortuose, nuosavus namus šildo anglimi! O kas neįperka anglies – ir visokiausiomis atliekomis, padangomis. Taigi, užuot rūpinęsi kuo švaresniu oru, tiek save, tiek kitus nuodija kancerogenais. Ir visiems gerai, tų miestų vadovai nesiima jokių priemonių. O kiek ligų, tarp jų ir onkologinių, išvengtume, kiek vaistų sutaupytume! Per radiją girdėjau, kad kiekvieną dieną pasaulyje išmetama po milijardą plastikinių butelių, o toks planetos užterštumas irgi siejamas su spartesniu vėžio vystymusi. Dar viena priežastis – kokį maistą valgome. Paskaitykite etiketes, kiek ten visokių priedų, kurie taip pat trumpina kelią į onkologinę ligą. 

O juk ir genetika – ne paskutinėje vietoje?

Yra įrodytas kai kurių onkologinių ligų ryšys su genetiniu paveldimumu. Pavyzdžiui, prostatos vėžiui išsivystyti tokia tikimybė išauga 20 procentų. Paveldimumas turėjo įtakos ir mano atveju: nuo prostatos vėžio mirė senelis, tėvas ir brolis. Aš nemiriau, man pasisekė, ir turbūt tik todėl, kad laiku kreipiausi į medikus. Kaip jau minėjau, man šią ligą diagnozavo dar ankstyvos stadijos, kai vėžys nebuvo išplitęs. 

Vadinasi, padėkoti galima ir savalaikei prevencinei patikrai?

Jei Lietuvoje būtų pavyzdingai vykdomos prevencinės programos, jei būtų profilaktiškai tiriami atitinkamo amžiaus vyrai, mirštamumas nuo prostatos vėžio radikaliai sumažėtų. Antai Suomijoje beveik nebelikę gimdos kaklelio vėžio. Tai dėl to, kad šioje šalyje jau kelis dešimtmečius aktyviai vykdomos prevencinės programos. Akivaizdu, kad verta į tai investuoti, verta šviesti visuomenę, skatinti tokiose programose dalyvauti, kartu skatinti ir gydytojus vykdyti tokias programas. 

Išsisemia visus begal išvarginusi pandemija – pamažu visi grįžtame į įprastą ritmą, prisiminsime ir ligų prevenciją…

Niekur virusas nedings, formuosis naujos mutacijos, turime su tuo susitaikyti, kaip gyvename su gripu. Tik daugiau jau tikrai nereikia užsidarinėti, nereikia užsižaisti su kaukėmis. Tiesiog reikia išmokti gyventi su virusu ir jo naujomis atmainomis, ir jokiu būdu neatidėti kitų ligų, pirmiausia onkologinių, gydymo. 

Pabaigai – mūsų tradicinis klausimas: koks Jūsų geros sveikatos, puikios savijautos receptas? 

Pirmiausia – saugotis, saugotis ir dar kartą saugotis… stresų! Sveikatai pavojingiausias yra stresas, mokslo tai įrodyta. Antra, ir turbūt ne mažiau svarbu – ką dažniau deklaruojame, o ne darome – kuo daugiau laiko praleisti gamtoje: pasivaikščioti, pasportuoti. Aš, pavyzdžiui, iki 60 metų bėgiodavau po šešis kilometrus. Toliau – sveikas gyvenimo būdas, sveika mityba. Dar reikia mylėti save, stebėti savo kūną, jo pokyčius. Vos kažką pajutai – nelauk, tikrinkis, aiškinkis, darykis tyrimus. Taigi gerą savijautą lemia ne kuris vienas, o daugelio veiksnių visuma…

Dėkoju už nuoširdų pokalbį.

Kalbėjosi Virginija Grigaliūnienė

POLA PROGRAMĖLĖ