Portale lsveikata.lt kalbinta POLA viceprezidentė Virginija Šetkienė pažymi, kad daugiausiai susirūpinimo kelia tai, kad kaimo žmonėms labai trūksta žinių ir informacijos, nes ne visi naudojasi kompiuteriais, socialiniais tinklais. Jiems kartais reikia „iš lūpų į lūpas“ gaunamos informacijos. Kaimo žmonėms priimtiniau susirinkti vietinėje bibliotekoje ar bendruomenės namuose ir ten pasikalbėti. Ir čia mes, kaip kaimo bendruomenių sąjunga bei kitos nevyriausybinės organizacijos, dirbame su žmonėmis įvairiose srityse, kad informacija pasiektų tikslinę auditoriją. POLA bendradarbiavimas su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis būtų naudingas ne tik skleidžiant informaciją apie POLA kortelę, bet ir apie prevencines, ankstyvos vėžio diagnostikos programas.
Po ligos susidūriau su žmonėmis, kurie manęs klausė, ką jaučiau sužinojusi diagnozę ir gydymo metu. Mano atsakymas buvo paprastas: nieko. Ir čia yra pati didžiausia grėsmė. Vėžys neskauda tol, kol nepasiekia paskutinės stadijos ir neišplinta. Kartais žmonės net ir jausdami skausmą neina tikrintis, nes bijo diagnozės. Todėl reikalingas švietimas, kad šiais laikais diagnozė nebėra nuosprendis. Kuo ankstesnė diagnostika – tuo sėkmingesnis gydymo rezultatas ir tuo mažiau pasekmių. Uždelsimo atveju iš pradžių nualina liga, o vėliau chemoterapinis gydymas. Kaip kažkas yra pajuokavęs, chemoterapija sunkvežimiu pervažiuoja per organizmą.
Dažnai susiduriu su moterimis, kurių diagnozė ta pati kaip mano – krūties vėžys. Tačiau jos yra per jaunos, kad patektų į prevencinę programą, kuri prasideda nuo penkiasdešimties metų. Aš diagnozę išgirdau būdama trisdešimt aštuonerių. Tokių jaunų moterų, išgirdusių diagnozę, nesulaukus penkiasdešimties žinau ir artimų žmonių rate. Manau, kad reiktų ankstinti, bent jau krūties vėžio, prevencinę programą. Išvengtume vėlyvųjų stadijų, kada gydymas tampa ir brangesnis, ir sudėtingesnis.

Visą straipsnį kviečiame skaityti čia.

2022-05-13