Gerbiamas Profesoriau, šiemet minint 10-ąjį POLA veiklos metų jubiliejų – jei sugrįžtume Jūsų prisiminimais į tuos metus, kada POLA buvo įkurta. Kas labiausiai įkvėpė telkti žmones į asociaciją? Kadangi tuo metu darbavausi keliose draugijose, buvau labai užimtas, ypač paliatyviosios medicinos draugijoje, POLA prezidentu buvau tik metus, o paskui į organizaciją atėjo Šarūnas Narbutas ir perėmė organizacijos vairą, aš vėliau buvau valdybos nariu. O prieš įkūrimą su kolegomis lankėmės Airijoje, ten airiškoje savanorių įkurtoje onkologinėje draugijoje 10 dienų stebėjome veiklą, kaip jie organizuoja pagalbą onkologiniams pacientams – speciali labdarą teikianti parduotuvė, gautas lėšas skirianti onkologiniams ligoniams, nuperkanti jiems vaistų ar reabilitacijos reikmenų; lankėmės informaciniame biure, kur visa reikalinga informacija dalinama bukletuose, teikiama psichologo pagalba onkologiniams pacientams ir jų šeimos nariams, taip pat buvome ligoninėje, poliklinikoje, hospise. Sėmėmės patirties, kaip ten Airijoje organizuojama pagalba, sprendžiamos socialinės problemos. Grįžę tokią sistemą norėjome kurti čia, Lietuvoje. Norėjome įkurti pagalbos organizaciją. Taip 2012 m. sausį buvo įkurta POLA, jos pirmasis posėdis įvyko Onkologijos institute, buvome 8-iese. O iki tol, apie metus laiko ruošėme, rengėme dokumentus, svarstėme įstatus, rinkomės maždaug po du kartus per mėnesį. Dalyvavo ir patys su onkologine liga susidūrę Gediminas Žižys, Bronė Pyragienė, Eglė Mėlinauskienė, savanorė Kristina Berulienė, gydytoja reabilitologė Aušra Mituzaitė iš Birštono „Tulpės“ sanatorijos, Veronika Mickevičienė iš onkologinės ligoninės (tuo metu ji dirbo informaciniame kabinete onkologiniams ligoniams) ir Eimantas Balaika iš Alytaus, norėjęs įkurti informacinį kabinetą onkologoniams pacientams, kuris vėliau išsivystė iki hospiso. Tai toks buvo mūsų branduolys.

Kas tuo metu vyko, kaip viskas buvo organizuojama, kas labiausiai įkvėpė, o kas buvo sunkiausia? Sunkiausia buvo suburti onkologinių pacientų draugijas, jų buvo gal virš 20, įvairių grupių: moterų, vyrų, vaikų. Kiekvienas norėjo būti labiau nepriklausomas, tad sunkiausia buvo įtikinti, kad mes kartu galime daugiau nuveikti, negu po vieną, kad verta veikti kartu. Šarūnas Narbutas, prisijungęs prie POLA, ėmė rašyti puikius projektus, atnešė ir įgyvendino daug idėjų, prisidedančių prie onkologinių pacientų gerovės. Paskui pamažu, pamažu, organizacijos ėmė jungtis, pamatė ir patikėjo, kad viskas sekasi gerai. Sunkiausia buvo įtikinti, kad kartu galime kažką padaryti geriau, kad neužgošime vieni kitų, o kaip tik atvirkščiai – labiau padėsime vieni kitiems.

Kokių pokyčių pastebėjote onkologinės ligos paliestų žmonių bendruomenėje – ar jie tapo atviresni, labiau linkę domėtis sveikimo galimybėmis, bendrauti tarpusavyje, ar kokių kitų pasikeitimų? Sakyčiau, pokyčiai vyksta į gera, žmonės atsivėrė – jei anksčiau buvo suglumę, nelabai norėjo viešintis, tai dabar tapo atviresni, norintys vieni kitiems padėti, kolektyviai dalyvauti veiklose, pvz., nueiti į spektaklį, organizuoti bėgimus, dalyvauti kelis šimtus dalyvių pritraukiančiose konferencijose ir pan. Pacientai tapo aktyvesni, ėmė domėtis savo gyvenimu, pakeitė savo gyvenimą, vertina fizinį aktyvumą, ėmė sveikiau maitintis, sportuoti. Pajutau, kad jie tapo optimistiškesni. Pamatėme, kaip draugijos ėmė labiau bendrauti tarpusavyje. Aktyviausieji pradėjo skaityti paskaitas, kurti spektaklius, pvz., kaip antai Virginijus Šaulys  dalinasi savo istorija, padrąsinimu keisti gyvenseną, net spektaklį pastatė, surinkęs pacientų pasisakymus, juos panaudojo spektakliui. Onkologine liga sergantieji pradėjo pilnavertiškai gyventi – tai pokytis.

Koks įvykis ar sutikti žmonės labiausiai įsiminė per tuos veiklos metus dirbant POLA? Labiausiai įsiminė jau minėti Šarūnas Narbutas, Virginijus Šaulys, Gediminas Žižys. Gediminas tris kadencijas buvo valdyboje, jis ir Šarūnas buvo tas vieningas POLA balsas atstovaujant pacientų interesams valdžios institucijose.

Ko palinkėtumėte POLA komandai, nariams ir visiems onkologiniams pacientams? Valdybai – nemažinti pagreičio ir toliau dirbti, kaip anksčiau. O ligoniams – džiaugtis  kiekviena diena, džiaugtis gyvenimu, nes tik jį mes ir turime.

Dėkojame Jums už pokalbį!

POLA informacija