Kviečiame į pažintį su Utenos onkologinių ligonių asociacijos „Vilties kelias“ vadove Stanislava Mickevičiene. Pašnekovė įsitikinusi, kad liga jai padėjo tapti tikresniu ir geresniu žmogumi. Atradusi savyje jėgų ir vilties, šiandien p. Stanislava tiesia vilties kelią ir kitiems, susidūrusiems su onkologine liga.

Pradžia: netikėta diagnozė ir sustojęs pasaulis

Tai buvo 2009 m.  liepos 25 d., sėdėjau prie privataus gydytojo kabineto durų, kažkiek jaudinausi. Pamenu, kartu su manimi laukusias moteris, viena verkė, pagalvojau: „Jai turbūt vėžys“. Apie save taip negalvojau ir nesitikėjau, kad po 15 min. gydytoja man  pasakys, kad yra labai blogai, po dienos teks gultis į Santariškių ligoninę, atlikti tyrimus ir operuoti. Įtarė kiaušidžių ar gimdos vėžį. Pasaulis sustojo nuo netikėtumo, visame kūne jaučiau tą sustojimą, nebeliko kitų dalykų, buvo tik diagnozė ir gyvenimo pabaiga. Dukra sėdėjo prie kabineto durų, negalėjau apsaugoti jos nuo tos žinios, ji šia sukrečiančia žinia pasidalino su visa mūsų šeima. Visi, kuriems teko patirti panašius išgyvenimus, žino, koks šokas ištinka.

Toliau viskas vyko labai greitai: kompiuterinės tomografijos tyrimas, kraujo tyrimai, plati chirurginė operacija, chemoterapija. Galutinė pooperacinė diagnozė – išplitęs IV stadijos gimdos kaklelio vėžys. Graužiau save, kur buvau anksčiau, juk turėjau susirūpinti, kodėl tokia vėlyva menopauzė, juk  pas ginekologą buvau tik prieš kokius 3 metus. Neuždaviau Dievui klausimų, kodėl, už ką man tokia liga. Negalvojau, kad mane baudžia, galvojau, juk serga kiti, tai kuo kitokia aš.  Pamažu priėmiau tai, susitaikiau, kad sergu. Mano trys vaikai buvo jau suaugę, bet tik  ką baigę mokslus, pradedantys dirbti. Dėkojau likimui, kad buvau sveika ir galėjau jais rūpintis, kol jie tapo suaugusiais. Mano suvokimuose pasikeitė daug dalykų į gera, atėjo sielos ramybė, tikėjimas, kad po mirties nėra nebūties, kad kūnas – tai tik materialus  namelis, kuriame gyvena mano siela, tikroji aš, kad po kūno mirties aš ir toliau būsiu.

Gydymas ir remisija: artimųjų palaikymas ir pilnavertis gyvenimas

Po 6 mėnesių agresyvios sudėtingos chemoterapijos atėjo laikas ilgalaikei mano ligos remisijai ir stebėsenai: pirmus 3 metus, kas tris mėnesius, dar 2 metus kas 6 mėnesius. O kai praėjo 5 metai po onkologinės ligos gydymo, stebėsena vykdoma vieną kartą per metus. Kaip laukiau, kada prabėgs penkeri metai, kiek išgyventa, kiek nerimauta prie gydytojų kabinetų durų, laukiant patikros rezultatų. Labiausiai man padėjo mano artimieji: dukros, sūnus, vyras, seserys. Artimieji ne šiaip buvo, jie tikėjo, mane mylėjo, turėjo vilties. Tarp mūsų visų vyko nenutrūkstamas bendravimas, visi buvome tikrame artimame ryšyje.  Dukros neleido sau galvoti, kad mamos gali netekti, pirmuosius ligos mėnesius jos pasikeisdamos buvo su manimi per visus gydymo etapus, seserys stengėsi parodyti, kokia aš joms svarbi, meldė pagalbos iš dangaus. Man pavyko su tokia diagnoze išgyventi  11 metų, nuo 2009 m. iki dabar vėžys neatsikartojo. Papildomai palaikyti savo organizmo imuninei sistemai naudoju sisteminę enzimų terapiją, jokių specialių dietų nesilaikiau, gal kiek apribojau cukraus vartojimą. Nesakau, kad pasveikau, nes medikų įrašas po operacijos mano ligos istorijoje buvo „Toliau skirti paliatyvų gydymą“, o tai reiškia palaikomasis palengvinantis gydymas, nesitikint pasveikimo. Tuos 11 metų gyvenau pilnavertį gyvenimą: ir dirbau, ir stresavau, ir džiaugiausi, ir liūdėjau. Teko išgyventi ir artimųjų žmonių netektis, ir ligas, teko padėti kitiems, pamiršus, kad pati sergu sunkia liga.

Savanorystė: tiesti vilties kelią kitiems

Kai ėjo dešimti metai po mano onkologinės ligos diagnozės, atėjo mintis savanoriauti, padėti kitiems, įprasminti man dovanotą  laiką. Parašiau į POLA, mane pakvietė, paklausė, ar nenorėčiau įkurti onkologiniams ligoniams atstovaujančią organizaciją savo mieste. Radau bendraminčių, palaikančių, kad tikrai verta suburti tokią bendruomenę Utenoje. Taip  2019 m.  balandžio 4 d. Utenoje buvo įkurta Onkologinių ligonių asociacija „Vilties kelias“. Dabar organizacijoje turime 34 narius. Pasirašėm 3 bendradarbiavimo sutartis: su „Utenos švedų-lietuvių draugija“, Tarptautine švietimo akademija ir su Utenos visuomenės sveikatos biuru.

Mūsų organizacijos tikslus palaiko ir padeda įgyvendinti Utenos rajono savivaldybė, aš kaip Valdybos pirmininkė esu pakviesta į Utenos r. savivaldybės sveikatos bendruomenės tarybą atstovauti visuomenės sveikatos klausimais Utenos rajono bendruomenei.

Norime pasidžiaugti, kad mums nuo 2020 m. gegužės mėn. Utenos r. sav. išnuomojo panaudos pagrindu patalpas Utenos mieste, kur dabar vykdom savo veiklą.  Utenos „Rotary“ parėmė mus, suremontavo patalpas  ir įteikė raktus, skyrė lėšų, už kurias įsigijom stalus ir kėdes, skanerį/spausdintuvą. Šiose patalpose organizavom savipagalbos grupių susitikimus, grupines psichologines konsultacijas, išduodavome POLA korteles, dalindavomės savo gerąja patirtimi su sergančiaisiais, kurie ateidavo pasikonsultuoti, pasikalbėti.

Nors šiandien saugodami save ir kitus nesusitikinėjame, žmonės, kurie susipažino bendruose susitikimuose ir tapo bičiuliais, ir toliau tęsia bendravimą telefonu, socialiniuose tinkluose. Pasibaigus projektui  mūsų organizacijoje liko savanoriauti psichologas, esu jam labai dėkinga, kad jis neatsisako nuotoliniu būdu pakonsultuoti žmones, kuriems  tokios pagalbos labai reikia. Bandau pasakyti žmonėms, kad mūsų su savo sėkmingomis istorijomis yra daug, kad ir susirgus galima pasveikti, kad liga gali ilgam atsitraukti, kad labai svarbu būti bendruomenėje ir kalbėti ne vien apie ligas, turėti pomėgius ir darbus.